Kaip pažvelgti į Lietuvos teatrą? Kaip aprašyti teatro istoriją ir jo dabartį, kurios puslapius vis dar nuosekliai vartome. Kuo užpildyti laiko spragas, kurias praleidome, pražiūrėjome, nustūmėme į šalį? Gal praėjusį laiką reikia paleisti kaip ir pačią istoriją? O galbūt ne tik pats teatras čia tampa istorija, o ir istorija virsta teatru? Kuo verta pasitikėti?
Jeigu žvelgsime į Lietuvos teatro istoriją iš tolimiausios perspektyvos teatrą galima prisiminti miesto aikščių vaidinimuose, Lietuvos kunigaikščių pramogose, kilmingųjų susitikimų etiketuose, šventiniuose vaidinimuose ar religinėse apeigose. Nuo XVI a. Lietuvoje minimas teatras iš kasdienio, nors ir šiek tiek nekasdieniško, nes mažumėlę sureikšminto, sudievinto, sudvasinto gyvenimo perėjo į individualią meno raišką. Kiek vėliau, tačiau neprasilenkiant su istorinėmis ar politinėmis aplinkybėmis Lietuvoje ėmė steigtis pirmieji teatrai su savo salėmis, pirmosios trupės, pirmieji vaidinimai, pirmieji mėginimai apčiuopti žanrą ir stilių. Mokyklinis jėzuitų teatras, LDK didikų teatras, kiek vėliau ir slapti lietuviškieji vakarai. Teatras natūraliai tapo menine išraiška, tam tikru teiginiu, kurio reikšmė vis stiprėjo ir ryškėjo.
Jeigu žvilgsnį į Lietuvos teatro istoriją keisime faktais – tuomet pradėti reikėtų nuo to, jog 1899 08 20 Palangoje suvaidintas pirmasis viešas lietuviškas mėgėjų teatro spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. 1920 metais Kaune suburta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuri sudarė Teatro tarybą įkūrusią pirmąjį profesionalų lietuvių teatrą – Dramos vaidyklą. 1920 12 19 čia buvo parodytas pirmasis spektaklis – H. Sudermanno „Joninės“ (režisierius Jonas Vaičkus). 1930 metais Valstybės teatro direktoriumi tapo Andrius Oleka-Žilinskas, kurio mokiniai Romualdas Juknevičius ir Algirdas Jakševičius Lietuvoje rašė teatro istoriją. Romualdo Juknevičiaus iniciatyva 1940 01 25 iš Valstybės teatro trupės dalies įsteigtas Vilniaus valstybės teatras (iki 1998 metų veikė įvairiais pavadinimais, nuo 1998 tapo Lietuvos nacionaliniu dramos teatru). 1940-aisiais įkurtas Panevėžio dramos teatras (nuo 1995 tapo Juozo Miltinio dramos teatru). 1945-aisiais įkurto Vilniaus rusų dramos teatro (nuo 1960 m teatras tapo Lietuvos rusų dramos teatru) pirmąją trupę sudarė Maskvos ir Leningrado teatrų aktoriai bei teatro mokyklų absolventai. Taip pamažu susikūrė pirmieji profesionalūs teatrai, kuriuose imta, visų pirma, kurti ir puoselėti tradiciją.
Jeigu į teatrą pažvelgsime kaip į istorinę ir politinę tiesą, visų pirma reiktų paminėti, kaip stipriai Lietuvos sceną paveikė SSRS gniaužtai – repertuaro cenzūra, repertuaro komisija, formalizmas, socialistinis realizmas, tramdęs bet kokią ryškesnę ar spalvingesnę režisūrinę idėją, trupių bei režisūrinės tradicijos silpnėjimas, menininkų persekiojimas. Tačiau net ir čia pro rakto skylutę pralenda stiprūs menininkai, nuolat stoję į priešpriešą su santvarka, su kūrybine tyla, su visuomenės nuomone. Ir Juozas Miltinis, ir Jonas Jurašas, ir Juozas Rudzinskas, ir Aurelija Ragauskaitė, ir Povilas Gaidys sugebėjo sukurti spektaklius kalbėjusius su žmonėmis anapus socialinio realizmo temų ir ribų.
Jeigu Lietuvos teatro istorijos puslapius pildysime asmenybėmis, tai ryškiausiu rašalu turėtume užrašyti XX a. pabaigoje kūrusius režisierius, tarp kurių Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Gytis Padegimas, Saulius Varnas suformavę išskirtinę lietuvių režisūrinio teatro kalbą. Teatras šiuo metu išsilaisvino ne tik iš socialinių, politinių gniaužtų, bet keitėsi ir menine prasme – išsivadavo iš literatūros, tapo poetiškesnis, metaforiškesnis, simboliškesnis. Lietuvos scenose įsitvirtino autorinė režisūra ir tai atvedė teatrą iki šiuolaikinio, šiandieninio menininko savistabos, savo paties žvilgsnio į save.
Jeigu į Lietuvos teatrą žvelgsime per spektaklius – tai pradėti reikėtų nuo 2011-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Oskaro Koršunovo režisuoto „Išvarymo“, kuris suformavo tam tikrą šiuolaikinio lietuvio tapatybę – tai niekieno nesuprasta, niekur nepritampanti ir niekam nereikalinga siela. Tai benamis ir beteisis, savo identitetą praradęs emigrantiškas kūnas, kurio nebesupaiso net pats šeimininkas. Toks jis plaukia per didžiųjų teatro pasakojimų erdvę: vienišas jis šoka „Lokio“ aikštelėje (rež. Łukasz Twarkowski, 2017 m., Lietuvos nacionalinis dramos teatras), vieniša ji žengia per „Cinko (Zn)“ lakštus (rež. Eimuntas Nekrošius, 2017 m., Valstybinis jaunimo teatras). Vienatvės istorija kamuoja ir lietuvį kauką Antaną Garšvą (rež. Jonas Jurašas, 2012 m., Nacionalinis Kauno dramos teatras) įstrigusį niūriame Niujorko viešbučio lifte, ir kiekvieną „Vienos miško pasakų“ autorių (rež. Yana Ross, 2019 m., Valstybinis jaunimo teatras). Paliktas vienas jis kaip „Bado meistro“ badautojas (rež. Eimuntas Nekrošius, 2015 m., „Meno fortas“) ar teatre pasiklydęs „Publikos“ aktorius (rež. Gintaras Varnas, 2010 m., teatras „Utopia“). Kaip skaudžiai į Niną žvelgia Martyno Nedzinsko Treplevas „Žuvėdroje“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2013 m., Oskaro Koršunovo teatras) arba kokiu abejingumu dvelkia Valentino Masalskio Šusteris „Didvyrių aikštėje“ (rež. Krystian Lupa, 2015 m., Lietuvos nacionalinis dramos teatras)? Galbūt tuo pačiu žvilgsniu žiūri ir „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (rež. Jonas Vaitkus, 2010 m., Klaipėdos dramos teatras), ir už Lietuvos laisvę kovojantys „Barikadų“ dalyviai (rež.Valters Sīlis, 2014 m., Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Ir tik šiek tiek laimingesnė groteskiškai besišypsanti „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. Jonas Vaitkus, 2012 m., Lietuvos rusų dramos teatras) auklė… O kaip tuomet su žiūrovą į savo namus įsileidęs „Vyšnių sodas“ (rež. Krystian Smeds, 2009 m., Naujosios dramos akcija), arba tamsoje jautrias istorijas pasakojantis „Sapnavau sapnavau“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, 2019 m., Valstybinis jaunimo teatras)? Kokioje prieblandoje gimsta šie teatro pasakojimai, kuriuose užrašyta mūsų DNR? Ar tokią nacionalinę tapatybę suformavome per pastaruosius šio amžiaus dešimtmečius? Jautrią, skaudžią, tikrą, neblėstančią, įsirėžusią į odą lyg randas.
O kaip žvelgti į dar tik būsiantį Lietuvos teatrą? Kaip suprasti dar tik įvyksiantį, dar tik atsirasiantį, dar tik tiksintį naujos teatrinės minties sprogmenį. Kas čia ims kurti teatro istoriją? Kokia ji bus? Verta palaukti, kad sužinotume.